Apie įmanomus ir neįmanomus dalykus

Stebėtina, kaip dažnai klystama skirstant reiškinius į įmanomus ir neįmanomus. Matyt, taip nutinka, nes vertintojai nesąmoningai painioja fizinį (gamtos) ir socialinį (žmonių) pasaulius, jų dėsnius ir ribas.

Fiziniame pasaulyje egzistuoja dėsniai, kurių veikimas nesikeičia nuo mūsų valios. Kad ir kaip norėtume, kieme gulintis akmuo nepašoks į orą, neapskries triskart aplink namą ir nenulėks į Mėnulį. Negalime vaikščioti vandeniu (nors nemaža dalis pasaulio tiki, kad bent vienam tai yra pavykę; o šie vaikinai bando minėtą stebuklą pakartoti), kvėpuoti vakuume ar judėti kiaurai sienas.

Socialinio pasaulio dėsniai yra žmonių kūrybos produktas; vienintelis apribojimas juos kuriant yra vaizduotės ribos. Kitaip tariant, socialiniame pasaulyje iš esmės nėra neįmanomų dalykų. Žinoma, kai kurie socialiniai reiškiniai yra persipynę su gamtos pasaulio dėsniais, todėl bandant ignoruoti fizinius apribojimus rezultatai bus apgailėtini, tačiau tai nėra priežastis minėtus dėsnius formuluoti ir juos bandyti taikyti praktikoje, kur jie gali veikti pakankamai ilgai, kad būtų sutapatinti su nekeičiamais dalykais.

Viena dažnesnių pastaruoju metu minimų meme yra blogėjančios Lietuvos demografijos sąlytota ekonomikos apokalipsė, kuri, ją aprašančių teigimu, pasireikš tuo, kad po dešimtiems, dvidešimties ar kito skaičiaus metų Lietuvos ekonomikos laukia krachas, mat vienas dirbantysis turės išlaikyti kelis nedirbančiuosius. Štai Rokiškis nesirinkdamas žodžių gąsdina (tikras teroras, kaip ir skelbia blogo antraštė):

Pagal aukščiau esantį grafiką, kurį gauname, tiesiog pratęsę turimų skaičių grafiką, matome akivaizdų dalyką: maždaug po 10-12 metų ateis laikas, kai mus ištiks taip vadinamas “py**auskas”, kitaip tariant, senyvo amžiaus, nedarbingų arba pusiau darbingų žmonių pasidarys daugiau, nei tų, kas gali dirbti. Ir tada prasidės spartus ekonomikos ritimasis žemyn, su kuriuo pastarųjų metų krizė atrodys kaip ne krizė, o humoras kažkoks.

Panašu, kad painiava kaip reikiant, nes situacija mėgaujasi net ir Economist IQ, kuris šiaip jau ekonominius ir demografinius reikalus turėtų išmanyti.

Taigi, ar tikrai mūsų laukia krachas, bankrotas, diena P ir kitos baisybės? Galbūt iš tiesų verta emigruoti, kaip siūlo Rokiškis, ir iš toliau stebėti Lietuvos Titaniko katastrofą?

Laimei, čia turime reikalą su socialiniais reikalais, ir viskas nėra taip blogai, kaip atrodo, juos bandant analizuoti Niutono fizikos dėsnių pagrindu.

GELEŽINIO KANCLERIO PALIKIMAS

Socialinį dėsnį, kad tam tikro amžiaus sulaukęs asmuo turėtų būti išlaikomas visuomenės (gauti valstybinę pensiją), įvedė Prūsijos kancleris Otto Eduard Leopold von Bismarck kiek daugiau kaip prieš šimtmetį - 1889 metais. Dosnumo priežastis buvo ne jo minkšta širdis, o pragmatiškai apskaičiuota veiksmai (vieni istoriniai šaltiniai pateikia hipotezę, kad tokiu būdu jis siekė kovoti su Europoje plintančiu marksizmu, kiti – eliminuoti savo konkurentus). Kad ir kaip ten būtų, Bismarck’o pasiūlymu nustatytas pensijinis amžius, – 70 metų (1916 metais sumažintas iki 65 metų – tuo metu geležinis Otto jau senokai ilsėjosi ramybėje), iš esmės neapkrovė valstybės rimtesniais finansiniais įsipareigojimais - vidutinė gyvenimo trukmė 1900 metais Prūsijoje siekė tik 44 metus - vyrų, bei 47 metus – moterų – atveju. Asmenų, sulaukusių 70-ies ir daugiau metų, buvo mažiau kaip 5 procentai. Retas galėjo tikėtis sulaukti žadėtos pensijos, o sulaukusieji galėjo pasimėgauti ja vos kelerius metus.

To meto pasaulyje senatvės perspektyva atrodė visiškai kitaip negu dabar. Dauguma (trys iš keturių) sulaukusių 65-ių (jų ir šiaip nebuvo daug), dirbdavo ir toliau, siekdami užsitikrinti pajamų šaltinį. Siekis dirbti kuo ilgiau buvo problema – ypač valstybėms, siekiančios mažinti jaunimo nedarbą (taip, jau tuo metu tai buvo iššūkis), bei didinti ekonomikos produktyvumą. Todėl iki XX amžiaus vidurio dauguma valstybių pritaikė Bismarko modelį, įdiegdamos valstybinių pensijų modelį ir nustatydamos 60-65 metų amžiaus ribą jai gauti.

Dosnumą palengvino palankios ekonominės bei demografinės aplinkybės – vadinamoji baby boomers karta ne tik sąlygojo spartesnį ekonominį augimą, tačiau ir sukūrė plačią apmokestinimo bazę, kurios pagrindu galima buvo išlaikyti tuo metu vis dar negausią 60-65 metų sulaukusiųjų bendruomenę.

Dauguma valstybių iki šiol ištikimai taiko 65 metų amžiaus ribą, nuo kurios pradedama mokėti valstybinė pensija. Pastaroji yra indeksuojama pagal infliaciją ir yra pakankama užtikrinti patogų pragyvenimą, todėl dabartiniais laikais dirba mažiau kaip 20 proc. asmenų, sulaukusių 65 metų amžiaus.

KODĖL 95 yra lygU 65-iems

XXI amžiaus pasaulis yra gerokai pasikeitęs, lyginant su Bismarko laikais. Ne tik dėl to, kad turime Facebook, eurozoną bei iPhone. Svarbiausias pokytis yra faktas, kad visuomenė nenumaldomai sensta, ir žmonės gyvena ilgiau. 

Asmenų, sulaukusių 60-ies, skaičius per šešis dešimtmečius padidėjo tris su puse karto: nuo 205 milijonų 1950-aisiais iki 737 milijonų 2009-aisiais. Absoliutūs skaičiai neatspindi tikrosios padėties, nes minėtu laikotarpiu augo ir Žemės gyventojų skaičius (ne ką lėčiau – 2.7 karto). Svarbesnės yra santykinės proporcijos, nes būtent jos atspindi esminius demografinės struktūros pokyčius: asmenų, sulaukusių 60-ies ir daugiau metų, dalis išsivysčiusiose valstybėse padidėjo nuo 12 (1950-aisiais) iki 21 proc. (2009-iaisiais). Per ateinančius keturiolika metų ši dalis turėtų išaugti iki 27 proc. Visuomenės senėjimo reiškinys nėra vien Vakarų pasaulio fenomenas – besivystančios šalys turėtų pasiekti dabartinį išsivysčiusių valstybių lygį 2050-aiasiais (jeigu JT analitikai neklysta).

Daugelyje Vakarų valstybių vidutinė moterų gyvenimo trukmė pasiekė 80, vyrų – 75 metus (Lietuvoje atitinkamai – 78.8 ir 68 metus). Sulaukusieji 65 metų, gali tikėtis gražaus laiko: statistikai skaičiuoja, kad Lietuvoje vyrai turėtų papildomai vidutiniškai gyventi 13.4; moterys – 18.4 metų.

Lyginant su XIX amžiaus pabaiga, vidutinė gyvenimo trukmė išaugo trisdešimčia metų. Paskaičiuokim – pritaikius vidutinės gyvenimo trukmės pokytį, ankstesnis 65-ių metų pensinis amžius turėtų būti lygus 95 metams (originalaus Bismarko modelio atveju – visam 100-ui). Stebėtina kaip iki šiol buvo įmanoma vadovautis Bismarko laikų amžiaus taisykle mokant valstybines pensijas ir nebankrutuoti? Priežastys dvi: palanki demografija, bei spartus ekonomikos augimas, nulemtas produktyvumo prieaugio. Abiejų perspektyvos prastos.

Demografijos pokyčius - didėjančią 60-ių dalį visuomenėje jau minėjau. Magišką produktyvumo galią iliustruoja Robert Sollow, 1987 metais gavęs Nobelio premiją ekonomikos srityje (kuri pati savaime, žinoma, nieko nesako apie jo idėjų teisingumą), kuris teigia, kad nuo 1900 iki 1950-ųjų net 90 procentų ekonominės gerovės ir naujų darbo vietų buvo sukurta augančio produktyvumo dėka. Deja, pastarųjų metų tyrimai rodo, kad produktyvumo augimo tempai nuo 1970-ųjų reikšmingai sulėtėjo, kas preziumuoja liūdnas perspektyvas gerovės valstybės modeliui ir ligšiol galiojusiam pensiniam amžiui.

Kitaip tariant, pasenęs socialinis dėsnis, kad 65-ies sulaukęs asmuo turėtų išeiti į pensiją, neišvengiamai turės būti pakeistas, – tiek Lietuvoje, tiek Vakarų pasaulyje. Naujasis pensinis amžius greičiausiai nusistovės tarp 75-ių ir 80-ies metų – priklausomai nuo valstybės demografinės ir ekonominės situacijos. Beje, kai kurie ekonomistai teigia, kad 2050-aiais pensinis amžius gali pasiekti 85-ius. Pagyvensim, pamatysim. Tragedijos nėra – medicinos progresas ir modernios technologijos įgalina šiuolaikinius 65-ius būti pilnaverčiais visuomenės piliečiais – ne tik sveikatos, tačiau ir ekonomikos srityje.

Kurioziška, tačiau Lietuvos situacija yra santykinai geresnė negu daugumos Vakarų Europos valstybių dėl (a) mažesnio lietuviškos pensijų sistema dosnumo, (b) trumpesnės vidutinės gyvenimo trukmės Lietuvoje, bei (c) geresnių, lyginant su Vakarais, produktyvumo augimo perspektyvų. Šie trys veiksniai sąlygoja mažesnį spaudimą Sodrai (po to, kai ji neišvengiamai bus reformuota), ir tuo pačiu, geresnes perspektyvas sulaukti pensijos Lietuvoje negu, tarkim, Vokietijoje, Airijoje, ar D.Britanijoje. Vakarų Europa, be pensinio amžiaus didinimo, dar turi reikšmingą problemą su sistemos dosnumu – dabartinis pensijos dydis, lyginant su buvusiu atlyginimu, yra gerokai per didelis.

Tad miegokit ramiai, katastrofos ir dienos P nebus. Tačiau prireiks sveikatos dirbant iki 75-ių. 

Pastabos paraštėse

  • Kas nutinka, kuomet fizinio ir socialinio pasaulio dėsniai yra supainiojami, ir bandoma vaikščioti kiaurai sienas, vaizdžiai iliustruoja filmas The men who stare at goats;
  • Su minėta analize yra ir daugiau problemų: praeities ir dabarties ekstrapoliavimas į ateitį linijiniu metodu, pasąmoninis polinkis į negatyvumą (negativity bias), ir kt. Apie šias klaidas bei kompleksines-adaptyvines sitemas – kitą kartą;
  • Demografija, be abejo, yra neišvengiamybė (gamtos dėsnis), tačiau žmonių elgesys, susidūrus su ja – ne (socialinis);
  • Išsamiau besidomintiems demografijos įtaka ekonomikai, rekomenduotina George Margnus The Age of Aging. Vietomis kiek sausoka ir daug skaičių, bet esmė pateikta suprantamai.

3 atsakymai Apie įmanomus ir neįmanomus dalykus

  1. Su daug kuo galima sutikti, bet vis tik – žmogaus galimybių menkėjimas senstant yra objektyvus biologinis, o ne socialinis faktas. Nesu gerontologas, negaliu pasakyti, kiek šiuolaikinė medicina ir apskritai pagerėjusios gyvenimo sąlygos tai atsveria, bet taip a priori drįsčiau spėti, kad ne visiškai. Ar nemanote, kad tai gali sukelti tam tikrų problemų prilyginant dabartinius 90-mečius XIX a. 65-mečiams?

    (O apskritai – didelis dėkui už blogą, jis vienas iš labai labai nedaugelio, kuriuos reguliariai skaitau, ir vienintelis, kuriame kol kas nė karto perskaičius įrašą nekilo mintis „o kokio velnio rašyti apie dalykus, kurių visiškai neišmanai“.)

    • Žuvautojas

      Tikra tiesa – metams bėgant, dauguma žmogaus galimybių silpsta. Nors yra atvejų, kuomet amžius pagerina veiklos rezultatus, pavyzdžiui, investavime: http://www.bloomberg.com/news/2011-08-31/better-trading-through-science.html

      Kaip ir su daugeliu dalyku, situacija turėtų sureguliuoti paklausa ir pasiūla – vyresnis amžius bei su juo susiję gebėjimai ir kompetencijos turėtų būti paklausios vienose profesijose, jaunesnis amžius – kitose. Jeigu Ray Kurzwell yra bent iš dalies teisus, netrukus turėsime spręsti žymiai įdomesnę – nemirtingumo – problemą:)

  2. aciu uz Jusu bloga.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>