Trys klausimai apie Graikiją…

…kuriuos norėjote paklausti, tačiau nedrįsote, arba apsukrusis Odisėjas

Pradėti naują blogą nuo rašinėlio apie Graikiją yra prastas stilius. Tai nuobodu, nes įvedus Google paieškoje greek bonds, gauname 15.9 mln rezultatų, greek banks 60.4 mln, o greek bankruptcy – 11 mln. Skaitymo pakaktų visam gyvenimui. Graikijos ekonominė situacija išnagrinėta kiaurai išilgai interneto kampeliuose: kiekvienas blog‘eris jau parašė apie tai ir tik nesusipratėliai bei plagiatoriai vis dar bando eksploatuoti šią temą.

Tačiau aš apie tai parašysiu. Pirmą ir (greičiausiai) paskutinį kartą, kad galėčiau vėliau pridurti, jog „ir aš apie tai rašiau, ar neskaitei?“. Iškalbsiu auksinio avinėlio kailį ir kai jis bus tiesiog paprasto gruziniško ėriuko skranda, pakabinsiu jį džiovintis Viduržemio jūros saulėje – iki kitos legendos.

Taigi, iškeliame argonautų laivo bures.

Klausimas pirmasis. Ar Graikija bankrutuos?

Atsakymas: Graikija jau yra nemoki ir faktiškai bankrutavo, kitas klausimas.

Tiems, kas nesupranta, kaip valstybė gali bankrutuoti, arba kaip čia yra, kad apie šitai dar neperskaitė, paaiškinu: Graikija negali grąžinti esamų skolų esant dabartinei palūkanų normai valiuta, kuria pasiskolino (eurais). Priežastys yra kelios: pirma, skolos dydis yra paprasčiausiai per didelis Graikijos ekonomikai – vien palūkanoms mokėti reiktų išleisti tiek, kad ne kažin kas beliktų kitoms valstybės funkcijoms finansuoti. Antra, Graikija negali pasinaudoti amžinuoju per didelės valstybės skolos sumažinimo modeliu – valiutos nuvertinimu, nes ji nėra valiutos, kuri cirkuliuoja Graikijoje ir kuria denominuoti jos įsipareigojimai, emitentė (turiu omeny, be abejo, eurą). Trečia, manau graikai nemato prasmės grąžinti pinigus šiauriečiams, kurie buvo arba tokie kvaili, kad juos skolino, arba per gerai gyvena ir gali apsieiti be jų, arba jau atgavo juos per savo prekių eksportą i Graikiją. Ketvirta, iš žemės ūkio ir turizmo neprisuksi tiek eurų, kad užtektų ne tik pavalgyti, bet ir dideles skolas mokėti. Penkta, niekas netiki, kad jie grąžins tas skolas, ir tai savaime preziumuoja liūdną baigtį (mat finansų rinkose yra toks dalykas kaip save išpildančios pranašystės; Soros‘as tai vadina refleksyvumu).

Negalėjimas grąžinti skolų yra bankrotas. Net ir tais atvejais, kai skola grąžinama ją pertvarkius, – bet koks skolos restruktūrizavimas (grąžinimo terminų, palūkanų pakeitimas ir pan.) yra skolinių įsipareigojimų nevykdymo forma. Daugumoje atvejų valstybių bankrotas yra dalinis, kitaip tariant, kreditoriai dalį skolų atgauna (ne visuomet ta pačia valiuta kuria skolino – beje, labai tikėtinas scenarijus Graikijos atveju; su mažesnėmis palūkanomis negu skolino; ar gerokai vėliau negu planuota), tačiau tai jau ne tos sąlygos, kuriomis buvo skolinta. Ir neturite ką paduoti į teismą, nes čia ta pati valstybė, kuri teismus finansuoja.

Kadangi Graikijos bankrotas sukeltų neprognozuotinas pasekmes (apie tai – kiek toliau), kiekvieną kartą, atėjus terminui grąžinti skolas, ir to neišgalint, kitos eurozonos valstybės kartu su Tarptautiniu valiutos fondu (TVF) suremia pečius ir grąžintiną skolos dalį perfinansuoja žemesnėmis negu rinkos palūkanomis:


Šaltinis: (C) Bloomberg L.P.

Skaičius grafike rodo metines palūkanas už 10 metų trukmės Graikijos valstybės obligacijas. (Taip, ten 16 procentų METINIŲ). Kiekviena tokia operacija sąlygoja galimybę išvengti formalaus bankroto apibrėžimo, tačiau vadinant dalykus tikraisiais vardais, realiai tenka gelbėti negalinčią grąžinti skolų valstybę.

Visa tai tęsis, kol (a) beveik visa Graikijos skolos dalis atsidurs Europos institucijų ir TVF balanse, arba (b) kažkuriai finansuojančiai šaliai tai atsibos ir Graikijai teks paskelbti oficialų bankrotą. Pastarasis (b) rezultatas reikštų nenumanomas pasekmes – nuo eurozonos subyrėjimo iki reikšmingo euro sustiprėjimo. Daugelis komentatorių tikina, kad jie žino, kas atsitiktų tokiu atveju. Nuostabus pasikliovimas savo jėgomis. Mano nuomone, ateities scenarijų tiek daug, kad tikimybė „pataikyti į dešimtuką“ tampa artima atsitiktinumui. Iš vienos pusės, Graikijos bankrotas sąlygotų Europos centrinio banko kapitalo problemas (dabartinis Europos centrinio banko kapitalas nepakankamas jo nuostoliams padengti dėl turimų Graikijos obligacijų vertės sumažėjimo bankroto atveju). Iš kitos pusės, galutinis Graikijos situacijos išsisprendimas pašalintų dalį streso eurui – bent jau laikinai.

Tuo atveju, kai (beveik) visa Graikijos skola atsidurtų kelių institucijų rankose (b), galima būtų užsiimti jos dvišale/trišale jos restruktūrizacija. Pagal apibrėžimą, tai vėlgi bankrotas, tačiau lengviau kontroliuojamas ir valdomas – už uždarų durų. Ten dalį jos galima nurašyti, arba nustatyti palūkanas, kurioms esant Graikija būtų pajėgi ją grąžinti (artimas Vokietijos) per ilgą laiką. Polėkiui pagavus, galima net bandyti šios situacijos pagrindu sukurpti ne tik monetarinę, bet ir politinę Europos sąjungą. Kitaip tariant, mokesčius mokėti į bendrą Europos biudžetą ir vėliau skirstyti pagal norus ir išgales. Nefunkcionali idėja ilgalaikėje perspektyvoje, tačiau įmanoma – atidedant problemą dar vienam dešimtmečiui. Tiesa, kažin ar restruktūrizacija baigtųsi vien Graikija – eilėje laukia Airija, Portugalija bei Ispanija, kurių bendroji skolų apimtis gerokai didesnė. Kitaip tariant, vien Graikija išsisukti nepavyktų. Gordijaus mazgas sumegztas, o Aleksandro nėra.

Klausimas antrasis: Kodėl taip nutiko?

Atsakymas: Taip nutiko todėl, kad: a) buvo sukurta eurozona; ir b) Graikija buvo į ją priimta; c) kredito agentūros nusprendė, o investuotojai įtikino save, kad to jai galima skolinti geresnėmis sąlygomis negu įprastai.

Apie eurozonos idėją teks parašyti atskirai, tai ilgesnė ir verta atskiro pasakojimo istorija.

Apie tai, kodėl ir kaip Graikija atsidūrė eurozonoje. Trumpai tariant graikai visus apgavo, padedami Goldman Sachs ir Europos biurokratų, kurie į tai užmerkė akis (ž.r. trečiąjį klausimą).

Kodėl kredito agentūros nusprendė, kad dėl Graikijos atsiradimo eurozonoje jos reitingai (galimybės grąžinti skolas) staiga taps geresni negu istoriškai? Manau, čia lemia tai, apie ką rašo savo modernioje klasikoje Reinhart ir Rogoff – tikėjimas, kad šįkart viskas kitaip (This time is different ). Graikija niekuomet nepasižymėjo pavyzdine skolų mokėjimo praktika. Kaip rašo savo darbe Reinhart ir Rogoff, nuo 1821, kuomet atgavo nepriklausomybę, iki 2008, Graikija buvo nemoki pusę laiko – 95 metus. Minėto laikotarpio Europos anti-rekordas. Priežasčių, matyt, tenka ieškoti istorijoje. Šimtametė turkų okupacija išmokė graikus nepagarbos valdžiai ir visiems jos atributams, įskaitant mokesčius. Nežinau, kiek tikra internete cirkuliuojanti informacija, kad 2009 metais visoje Graikijoje (turinčioje 11 milijonų gyventojų – ne visi jie moka mokesčius, bet tai atspindi šalies dydį), tik 6 asmenys deklaravo, kad gavo daugiau kaip milijoną eurų pajamų. Komiška. Kam yra tekę būti Graikijoje (Atėnuose, salose ir kitur), suvoks kad tai tiesiog neatitinka ekonominės realybės. Net jeigu informacija apie tuos 6-ius naivuolius (gal jie ne graikai?) yra interneto mitas, panašu, kad patikimesnė informacija apie privačių baseinų skaičių ar asmenų, gaunančių didesnes pajamas, duomenys, akivaizdžiai demonstruoja anarchistinį požiūrį į valstybės funkcijų finansavimą (straipsniai New York Times ir Reuters.

Šie faktai buvo visiems žinomi, tad net jeigu kredito agentūros ir pasikliovė klaidingais modeliais, kodėl bankai ir investuotojai tuo patikėjo? Derėtų paklausti tų, kurie pirko Graikijos skolos vertybinius popierius, pirmiausiai – vokiečių ir prancūzų bankų. Neatrodytų, kad minėtų šalių bankininkai visiškai nesuprato su kuo turi reikalą. Tad vertėtų paieškoti kitų motyvų. Ar tai tas pats trumpalaikės atminties sindromas (niekas neprisimena kas buvo prieš dešimtį metų, ką jau kalbėti apie keliasdešimt)? Greičiau – glaudūs lobistiniai ryšiai minėtose valstybėse (beje, būtent dėl jų Merkel ir Sarkozy pluša restruktūrizuodami Graikijos skolas). Padėjo ir godumas – santaupų perteklius buvo toks didelis, o bankroto tikimybė artimiausius kelerius metus maža, tad dėl keliasdešimt ar keliolika bazinių punktų didesnės grąžos investuotojai pirko Graikijos skolos vertybinius popierius, kaip gerą daiktą. Net ir su visu Odisėjišku apsukrumu Graikija nebūtų galėjusi prisiskolinti „iki ausų“, jeigu nebūtų kas jiems skolina. Todėl verkšlenti apie „nenumatomas finansines pasekmes“, „riziką indėlininkams“, „pasaulinę krizę 2.0“ ir kitus panašius dalykus reiškia ne ką kitą, tik vengimą pripažinti savo pačių klaidas.

Klausimas trečiasis: kaip graikai sugebėjo visus apgauti?

Atsakymas: pasinaudodami mokyklinėmis Homero žiniomis. 

Neketinu nagrinėti šios temos moraliniu aspektu – manau jis čia visiškai netinka. Man gi įdomesnis klausimas: ar graikai žinojo, kad taip nutiks pateikdami prašymą įstoti į eurozoną?

Politika yra dažniausiai trumparegiška, nuo kadencijos iki kandecijos. Tačiau egzistuoja situacijos, kuriomis visuomenė ir ja atstovaujantys politikai, tiesiog negali elgtis kitaip, negu elgiasi. Tad šiuo atveju paklauskime: ką graikai turėjo paaukoti ir ką gavo prisijungdami prie eurozonos. Įsipareigojimų pusėje: keli metai mažesnio išlaidavimo, griežtesnė fiskalinė ir monetarinė politika siekiant atitikti stojimo į eurozoną kriterijus (bent jau skaitiniu aspektu, o juos, kaip rašiau, galima pagrąžinti – ž.r. istorija su Goldman sachs). Įstojus – formalus pasižadėjimas laikytis asketiškos gyvensenos. Laimėjimų skiltyje – stabili valiuta, bei su ja susieta galimybė skolintis daugiau ir pigiau. Kartu – galimybė pagerinti savo įvaizdį ir padidinti Graikijos aktyvų kainą.

Kitaip tariant, įsipareigojimų pusėje pažadai, o turto – geresnis gyvenimas čia ir dabar. Pažadus dalinti lengva, o jų laikytis nėra būtina. Ne tik dievams, bet ir mirtingiesiems. Todėl buvo sukonstruotas Trojos arklys, kurį graikai iškišo Europos sąjungai už tikrą. Ne per geriausios kokybės, sukaltas paskubomis, skylėtas, tačiau euforijos pagautiems europiniams biurokratams tinkamas. Ekonominė spauda narstė Graikijos finansus ir primygtinai kaišiojo faktus, kad arklys netikras ir vos besilaiko, bet kam gi rūpi smulkmenos, kai kuriamas didis reikalas… Tie, kas kliovėsi efektyvia rinka, tikriausiai manė, kad ji pati atsirinks, koks tas arklys iš tiesų. Kiti galbūt kliovėsi gera graikų valia rodyti pastangas. Rezultatas toks, kokį turime.

Graikai puikiai suprato atsiveriančių galimybių langą ir juo apdairiai pasinaudojo. Niekas geriau už juos pačius nesuvokė savo valstybės požiūrio į skolas, jų gražinimą (teisingiau – Negrąžinimą), mokesčių mokėjimą (teisingiau – Nemokėjimą) ir kaip jie galėtų pasinaudoti pigesnio skolinimosi galimybėmis. Žinoma, pagrindinę naudos dalį susižėrė Graikijos ekonomikos ir politikos elitas, kuris kontroliuoja didžiąją dalį turto, pagrindinai – nekilnojamo (kurio vertė išaugo keleriopai staiga atpigus paskoloms ir plūstelėjus šiaurės europiečių pinigams – hey, who does not want a nice villa on a small greek islet?), statybos sektorių ir prekybą… Tačiau ir eiliniam graikui euro atsiradimas buvo naudingas – pabrango jo butas, vila ar sodyba, senelio akmenuotos žemės sklypas pajūry, atlyginimas tapo stabilus, o valiuta – tinkama į kojinę įkišti. Deja, kaip ir visi baliai, ir šis turi pabaigą.

Sąskaitą išrašyta kreditoriams (naiviems šiaurės europiečiams – akivaizdu, kad jie neskaito senovės Graikijos mitų ir Homero, kitaip žinotų, su kuo turi reikalą) ir eiliniam graikui. Pirmieji ją perkels ant savo akcininkų, galiausiai – ant valstybės. Antriesiems teks susipausti ir, padegus parlamentą, gyventi kaip prieš dešimtmetį. Neblogai, sočiai, tačiau su drachma (ar koks ten bus jos pavadinimas).

Šiuolaikiniai apsukruoliai Odisėjai ištaisė sau baliušką dešimčiai metų, po kurios tenka grįžti į niūrą realybę. Nors gal ne tiek ir niūrią, saulė, jūra ir anyžinė yra išgydę ir ne tokias nuoskaudas…

Pastabos paraštėse

Kas toliau? Gyvename kaip ir anksčiau, o angliškai suprantančiams skaitytojui verta (būtina?) perskaityti: „Greeks bearing bonds“.

Panaudotos  Ed Yourdon ir EnKayTee nuotraukos pagal Creative Commons licenciją.

Vienas atsakymas į Trys klausimai apie Graikiją…

  1. Atgaliniai pranešimai: Vien tik auksas valdo mus | Žuvų knyga

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>